Kurkuma (lot. Curcuma longa) dar vadinama geltonuoju imbieru arba imbierinių šeimos dažine ciberžole, kilusi iš Indijos ir pietryčių Azijos. Daugelis žino, kad kurkuma naudojama gaminant kario miltelius ir kaip natūralus dažiklis. Indonezijoje ir Indijoje (Ajurvedos medicinoje) šis prieskonis naudojamas jau daugelį tūkstantmečių. Pagrindinė sudedamoji dalis yra kurkuminas, kiti kurkuminoidai ir tetrahidrokurkuminoidai, kurie priskiriami antrinėms augalinėms fenolių medžiagoms. Apie jų poveikį jau yra atlikta daugiau kaip 3.000 tyrimų.

Kurkumino teigiamos savybės iki šiol nebuvo visiškai išnaudotos, nes žmogus gali įsisavinti tik nedidelį natūralaus kurkumino kiekį. Taip yra dėl to, kad kurkuminas tirpsta riebaluose, todėl vandeningoje žarnyno aplinkoje yra prastai absorbuojamas. 90 % jo pakartotinai pasišalina. Siekiant pagerinti biologinį įsisavinimą, kurkuminas buvo derinamas su piperinu. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad koncentracija kraujyje pakyla, tačiau po valandos ir vėl sumažėja iki pradinės vertės. Todėl su gleivinės membranas dirginančiu piperinu negalima pasiekti ilgai trunkančio kurkumino įsisavinimo.

Dr. Wolz Curcumin Extrakt 45 biologinis įsisavinimas yra iki 45 kartų didesnis nei gryno kurkumino arba įprastų kurkumino preparatų, tai patvirtinta atlikti moksliniai tyrimai. Riebaluose tirpios (lipofilinės) kurkumino molekulės yra taip įterptos į gliukozės molekulių žiedą, kad išorinėje jo pusėje susidaro hidrofilinė (mėgstanti vandenį) sritis, o jo viduje – lipofilinė (riebalams palanki) ertmė. Šioje ertmėje kurkumino molekulės išsilaiko tol, kol patenka į žarnyną. Ten ciklodekstrinų molekulės jas transportuoja iki žarnyno sienelių, kur jos gali būti absorbuojamos, o ciklodekstrinai tuo tarpu išskaidomi ir pašalinami.